Nubraižyti žemėlapiuose valstybių sienas buvo ir išlieka vienas svarbesnių žemėlapių sudarytojų rūpesčių. Apie tai byloja sudarinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administraciniai žemėlapiai. Vaizduojamos valstybių ribos, nors ir netikslios, neatitinkančios realybės, bet leidžiančios kartografinėje plokštumoje matyti valstybę su savo sienų perimetru.

Tarp parodos eksponatų – 1918 metų V. Daumanto ir J. Gabrio parengtų Lietuvos bei Europos etnografinių žemėlapių, pirmojo Lietuvos jūrlapio originalai, Lietuvos valstybės sienos demarkavimo dokumentai bei fotografijos, kuriose užfiksuotos su demarkavimo darbais susijusios akimirkos.

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 20-mečiui skirtoje parodoje lankytojai taip pat turi galimybę prisiliesti prie Lietuvos – Lenkijos spygliuotos tvoros („geležinės uždangos“) fragmento.

Parodą organizuoja SSVA, kuri nuo šių metų perėmė Geodezijos ir kartografijos įstatymo įgyvendinimo funkcijas, tarp jų ir Valstybės sienos kartografavimo darbus.

Paroda „Lietuvos sienų istorinė raida“ Aplinkos ministerijoje bus eksponuojama iki gegužės 3 d. Vėliau, planuojama, ji persikels į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

Pagal LR aplinkos ministerijos inf. 

„Daugelis žino, kokios svarbios tulpės yra Nyderlandų gyventojams, vienu ar kitu istorijos laikotarpiu jos buvo prikausčiusios didelės pasaulio dalies dėmesį. Tačiau retas yra girdėjęs, kad šios gėlės išgelbėjo tūkstančių žmonių, tarp jų – ir aktorės Audrey Hepburn, gyvybę“, – teigia Pakruojo dvaro gėlininkystės ekspertai.

II pasaulinio karo pabaigoje, Nyderlandus vis dar kontroliuojant vokiečiams, šalį užklupo ilgus mėnesius trukusi itin šalta žiema, kurios metu kariaujančioje šalyje ėmė itin trūkti maisto. Gelbėdami savo piliečius nuo bado, Nyderlandų sprendimų priėmėjai rado netikėtą išeitį: maisto prekių parduotuvėse ėmė pardavinėti dėl karo nepasodintus tulpių svogūnėlius.

„Gyventojams taip pat dalinti įvairūs receptai: iš džiovintų svogūnėlių daryti miltai, virta sriuba ar gamintos tulpių salotos. Tulpės svogūnėlio šerdis yra nuodinga, todėl buvo svarbu išmokti tinkamai jį paruošti. Skoniu tulpė yra panaši į mums įprastą svogūną“, – sako Pakruojo dvaro komanda.

Amsterdame iki šiol galima rasti iš tulpių svogūnėlių gaminamų patiekalų, tačiau šiandien tai – dažniau istorinis egzotiškas delikatesas, o ne plačiai vartojamas maisto produktas.

„Maistui naudojami ne tik svogūnėliai – kai kuriuose patiekaluose ne tik Nyderlanduose galima aptikti ir karamelizuotų tulpių žiedlapių. Jie naudojami ne tik dėl skonio, bet ir kaip puošmena. Skoniu šiek tiek primena agurką“, – teigia ekspertai.

Visgi Pakruojo dvaro komanda ragina gėlėmis visų pirma grožėtis, džiaugtis neįtikėtina jų įvairove ir spalvų ryškumu, o maistui naudoti mažiau rizikingus produktus.

Didžiausias regione tulpių ir pavasario gėlių festivalis, kurio datą kasmet lemia gamtos užgaidos, tikimasi, prasidės jau kitą savaitę.

{gallery}2024-04-21-tulpes-pakruojo-pranesimo-spaudai-nuotr.{/gallery}

Pranešimo spaudai inf. ir nuotr. 

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m). Į varpinės apžvalgos aikštelę galima pakilti 193 autentiškais mediniais laipteliais arba moderniu liftu ir pasigrožėti įspūdinga senamiesčio panorama. Barokinė Šv. Jonų bažnyčios varpinė turi penkis įrengtus aukštus. Antrajame aukšte galima išvysti vienintelę Baltijos šalyse veikiančią Fuko švytuoklę, kuri fiksuoja Žemės sukimosi aplink savo ašį faktą.

Toshio Hosokawa kūrinys Vilniaus universitetui

Antrajame aukšte taip pat bus galimybė išgirsti kūrinį „Invisible Angels“. Tai kūrinys smuikui ir akordeonui (atliko Ieva Sipaitytė ir Raimondas Sviackevičius), kurio pasaulinė premjera nuskambėjo 2023 m. gegužės 6 d. Šv. Jonų bažnyčioje įvietintos muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ Vilniaus 700 metų jubiliejui skirto renginių ciklo „Muzika Vilniui“ metu. Jį organizavo kultūros inovacijų agentūra „Meno genas“ ir „LENsemble Vilnius“. Nuo 2023 m. rugsėjo kūrinys skambėjo ir varpinėje.

Viena iš svarbių „Muzikos Vilniui“ renginių ciklo dalių – palikti įspaudą miesto istorijoje: neužmiršti nuskambėjusių kompozitorių kūrinių, įrengiant nuolatines instaliacijas. Todėl šiuo metu, organizatoriams bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto muziejumi, „Invisible Angels“ nutūpė Šv. Jonų bažnyčios varpinėje, kur virpina mūrines sienas ir pripildo erdvę nematomų angelų garsu ir tyla. Sava gyvybe pulsuojantis kūrinys apgaubia į viršų besistiebiančią varpinę, raizgosi aplink XVIII a. medinius laiptus. Garsinė instaliacija ir jai parinkta erdvė suteikia galimybę pajausti T. Hosokawos minėtą nematomos tyros sielos jėgą: jėgos pojūtį sustiprina nuo XVII a. pradžios išlikusi varpinė, o tyrą sielą – smuiko ir akordeono virpesiai.

Apsilankyti Vilniaus universiteto muziejaus Šv. Jonų bažnyčios varpinėje galima tiek individualiai, tiek grupėmis. Lankytojų grupėms reikalinga išankstinė registracija. Bilieto kaina studentams, moksleiviams, senjorams ir asmenims turintiems POLA kortelę – 3 eurai , suaugusiems – 5 eurai. Vilniaus universiteto darbuotojams įėjimas nemokamas.

Nuolatinę garsinę instaliaciją galite išgirsti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinės (Šv. Jono g. 12) antrajame aukšte, įsigijus lankytojo bilietą, pirmadieniais–sekmadieniais, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00, 15:00, 16.00, 17.00, 18.00 val.

Varpinės atidarymo metu lankytojus taip pat kviečiame artimiau susipažinti su T. Hosokawa kūriniu, sužinoti kaip Vilniaus universitetas siejasi su muzika nuo pat jėzuitų akademijos įsteigimo iki šių dienų ekskursijose „Muzika Vilniaus universitete“ (13.00 ir 17.00 val.). Išskirtinai balandžio 20 d. ekskursijose dalyvaus kompozitorius, „Meno geno“ vadovas ir renginių ciklo „Muzika Vilniui“ organizatorius Matas Drukteinis. Artimiau supažindindamas su renginių ciklu, kompozitoriumi T. Hosokawa ir jo dovanotu kūriniu Vilniaus universitetui. Registruotis galite čia.

VU inf. 

Renginys prasidėjo filmo „Józefo pasaulis“ peržiūra. Filmas pasakoja apie garsiausią lenkų Pasaulio tautų teisuolį – Ulmų giminę iš Markovos kaimo, kuri 1942 metų pabaigoje vokiečių okupacijos metu suteikė prieglobstį aštuoniems žydams. Visi jie tapo vokiečių žandarų žvėriškų žudynių aukomis.

2023 m. rugsėjį popiežius Pranciškus į palaimintųjų gretas įrašė Józefo ir Wiktorijos Ulmų šeimą su septyniais vaikais, iš kurių vienas negimęs. Tai pirmoji šeimos beatifikacija Bažnyčios istorijoje.

– Ši labai tragiška istorija, nutikusi Pakarpatėje, gerai žinoma ir Vilniaus krašte. Tačiau mažai kas prisimena Poliną Tarasewicz, kuri netoli čia buvo nužudyta už žydo vaiko slėpimą. Vaidotuose, t. y. vietovėje, kur taip pat veikia Rudaminos kultūros centras, ji savo dukromis pridengė iš mirties duobės ištrūkusią žydę Katarzyną Bujel. Tai istorijos, parodančios, kad žmonės, smarkiai rizikavę imdamiesi gelbėti kitų gyvybę, taip pat gyveno šalia mūsų, mūsų kaimynystėje“, – sakė Ilona Lewandowska, ragindama susitikimo dalyvius pagalbos istorijų ieškoti ir savo šeimos aplinkoje.

Danutė Selčinskaja, jau 20 metų kaupianti pasakojimus apie suteiktą pagalbą žydams, susitikimo dalyviams pasakojo apie Lietuvos teisuolių įamžinimą, prisiminė lenkų, padėjusių žydams Vilniaus rajone, istorijas, bet ir to laikotarpio lietuvių tautybės didvyrius. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Juozui Rutkauskui, kitam teisuoliui, nužudytam už pagalbą žydams, karo metais dirbusiam pasų skyriuje būtent Rudaminoje. – „Jis aprūpindavo dokumentais daugelį Vilniaus geto kalinių. Remdamasis savo dukters Margaritos Rutkauskaitės gimimo liudijimu, gavo pasą prieškario pažįstamai Żannai Ran, kuri paliko okupuotą Lietuvą ir dirbo vertėja Rosenbergo būstinės Minsko skyriuje. Dauguma žmonių, kuriems Juozas Rutkauskas parūpino pasus, išvažiavo į Vokietiją kaip darbininkai ir liko gyvi. Likvidavus Vilniaus getą, nebuvo nė dienos, kad Juozo Rutkausko namuose nesislėptų žydai. Deja, 1944 m. gestapas jį suėmė ir jis buvo nužudytas. Juozo Rutkausko atminimas buvo įamžintas jo vardu pavadinus gatvę Vilniuje“, – pabrėžė Danutė Selčinskaja.

– „Prisiminti herojiškas istorijas tų, kurie rezikavo gelbstint kitų žmonių gyvybes, kurių suteikta pagalba dažnai visiškai pakeitė jų likimus, yra kiekvieno iš mūsų pareiga. Tai dar svarbiau dabar, vėl karų, žiaurumo ir beprasmių nekaltųjų kančių paženklintais laikais. Nors nuo tamsiųjų Antrojo pasaulinio karo laikų praėjo daug dešimtmečių, vis dar atrandame nesavanaudiško žmonių dosnumo pavyzdžių, kurie gali tapti mūsų moraliniais vedliais“, – pažymėjo Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Dorota Mamaj.

Ilonos Lewandowskos knygos pagrindas - pokalbiai. Pirmąją dalį sudaro pokalbiai su žmonėmis, kurie savo tyrimus skyrė Holokausto analizei arba žydus gelbėjusių asmenų įamžinimui. Taip siekiama pateikti kuo išsamesnį dramatiškų karo įvykių vaizdą.

Antroje knygos dalyje dėmesys sutelkiamas į keletą jaudinančių šeimų istorijų, kurios, nors ir nutiko prieš 80 metų, tebėra gyvos liudininkų prisiminimuose ir vėlesnių kartų sąmonėje. Remdamasi turimais šaltiniais ir archyviniais dokumentais, pokalbiais su besislapstančiais ir Teisuolių šeimomis, autorė atrinko šeimų istorijas ir vieną kolektyvinį herojų – Katalikų bažnyčią.

Jaudinančius Ilonos Lewandowskos tekstus, papildytus archyvine medžiaga, gauta iš Teisuolių šeimų ir iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyvo, praturtina jaudinančios Bartoszo Frątczako fotografijos. Jose vaizduojami išgyvenusieji ir žydus gelbėjusių žmonių šeimos, taip pat dokumentuojami nykstantys itin turtingo žydų gyvenimo Lietuvoje pėdsakai.

– „Šis susitikimas – tai paskatinimas branginti savo krašto istoriją, ieškoti ir išsaugoti tai, kas artima, svarbu, nors kartais ir tragiška. Šiandien aplankėme ir Polinos Tarasewicz kapą, kuri neabejotinai yra mums labai svarbi vietinė herojė. Labai džiaugiuosi, kad po knygos pristatymo paaiškėjo, kad tarp susirinkusiųjų buvo tie, kurie girdėjo apie apylinkėse pasislėpusius žydus ir pažinojo vyresnius žmones, kurie perdavė šias istorijas. Manau, tai labai gera paskata gilintis į šią temą, rinkti prisiminimus ir fiksuoti liudijimus“, – pažymėjo Rudaminos kultūros centro direktorė Violeta Cereška.

Renginys vyko kovo 20 d., tuo metu, kai tiek lenkai, tiek lietuviai prisimena didvyriškumą tų, kurie rizikavo gyvybe gelbėdami žydus. Kovo 15-ąją Lietuva mini Lietuvos žydų gelbėjimo atminimo dieną, o kovo 24-ąją lenkai – Nacionalinę lenkų, gelbėjančių žydus vokiečių okupacijos sąlygomis, atminimo dieną.

Knygos pristatymo organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Rudaminos kultūros centras ir Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnazija.

Antrasis knygos „Taip dabar elgiasi dorieji. Žydus gelbėję Vilniaus krašto lenkai“ – projektas, finansuotas Ministro Pirmininko kanceliarijos, dalyvaujant konkurse „Polonija ir Lenkai užsienyje 2023“ bendradarbiaujant su Jano Olszewskio fondu „Pagalba lenkams Rytuose“.

{gallery}2024-03-22-knygos-pristatymas-rkc-nuotr.{/gallery}

Rudaminos kultūros centro informacija ir nuotraukos

Bibliotekininkė papasakojo mokiniams apie šią ypatingą dieną, skirtą pagerbti knygnešius – drąsius žmones, kurie rizikuodami savo laisve ir gyvybe lietuvių kalbos draudimo metais platino lietuviškas knygas.

Renginio metu moksleiviai ne tik sužinojo apie knygnešių veiklą ir jos reikšmę lietuvių tautos išlikimui, bet ir patys galėjo išbandyti jėgas viktorinoje.

Dalyviai nustebino savo žiniomis ir aktyvumu, o taip pat galėjo geriau suprasti knygnešių veiklos sunkumus ir reikšmę lietuvių tautai.

Renginio pabaigoje bibliotekininkė pasveikino visus su Knygnešio diena ir palinkėjo puoselėti lietuvišką žodį bei gerbti tuos, kurie kovojo už jo išsaugojimą.

{gallery}2024-03-14-knygnesiai-vrscb-nuotr.{/gallery}

Organizatorių inf. ir nuotr. 

Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos „Lietuvos bibliografija. Serija A, Knygos lietuvių kalba. T. 3, 1905–1917“ 3 ir 4 knygos skirtos mažiausiai nagrinėtiems ir išsaugotiems smulkiesiems, vaizduojamiesiems, muzikiniams ir kartografiniams leidiniams. Rodyklėje sutelktas turiniu, forma ir kalbine raiška įvairus spaudos paveldas, apimantis keliasdešimt spaudinių rūšių: afišas, atsišaukimus, atvirukus, natas, plakatus, religinius paveikslėlius, skelbimus, žemėlapius ir kt. (iš viso 46 tipai). Šie spaudiniai svarbūs pažįstant to meto lietuvių tautos informacinius poreikius, kurie formavosi šalia knygų ir periodinės spaudos. Kadangi didelė dalis aprašomų spaudinių daugiakalbiai, vertingos informacijos leidinyje taip pat ras tyrėjai, nagrinėjantys lenkų, žydų, baltarusių, rusų, vokiečių ir kt. tautų palikimą.

Ne vieną dešimtmetį trukęs bibliografinis tyrimas apėmė 139 privačias ir institucines atminties saugyklas Lietuvoje ir užsienyje. Iškelta mažiausiai išlikusi, nagrinėta ir aktualizuota nacionalinio spaudos paveldo dalis. Sukaupta duomenų apie 7008 spaudinius. Tai tik dalis visos 1905–1917 m. pasirodžiusios smulkiosios ir vaizduojamosios spaudos, nes niekas jos sistemiškai tuo laiku nerinko ir neregistravo. Nors šių spaudinių paskirtis trumpalaikė ir patirta negrįžtamų praradimų jie visada buvo bibliofilų ir kolekcininkų, apdairių muziejininkų ir bibliotekininkų, kurie kaupė ir tvarkė savo kolekcijas, akiratyje. Gausiau išliko Didžiosios Lietuvos, mažiau aptikta išeivijos ir Mažosios Lietuvos smulkiosios ir vaizduojamosios spaudos. Lietuviško muzikinio gyvenimo pakilimą liudija išlikusios natos, o lietuviškąjį požiūrį į mūsų šalies geografiją atspindi žemėlapiai.

Bibliografijos rodyklės vartotojai ras ne vien išsamius bibliografinius leidinių aprašus, bet ir informaciją apie leidinių saugojimo vietą, literatūrą apie leidinį, biografinius duomenis apie autorius. Tikslinės paieškos funkciją užtikrina pagalbinės rodyklės (pavyzdžiui, asmenvardžių, vietovardžių; iš viso devynios).

Leidinyje publikuojamoje Tomo Petreikio parengtoje mokslo studijoje „Viešosios erdvės lituanizacija Lietuvoje“ apibendrinant bibliografijos rodyklėje sutelktus duomenis rekonstruojamas viešosios erdvės lituanizavimo procesas. Rusijoje 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, į viešąjį gyvenimą buvo įsileista lietuvių kalba. Lietuviai kūrė savo informacinį pasaulį, stengėsi viešąją erdvę pripildyti lietuvišku žodžiu, atlaikyti administracinį, intelektualinį ir politinį spaudimą. Dėl multikultūrinės realybės ir rusų valstybinės kalbos pozicijų, daugeliu atvejų viešieji spaudiniai buvo daugiakalbiai: derintos rusų, lenkų ir kitos vietinės bei užsienio kalbos. Taip ir kitataučiai galėjo susipažinti su lietuvių kultūrine veikla. Vokiečių okupacijos 1914–1918 m. lietuvių kalbą pripažinus vietine kalba įvairaus pobūdžio potvarkiai ir informaciniai pranešimai pasiekė net ir tas Rytų Lietuvos dalis, kuriose vietos lietuviai gyvenime nebuvo matę lietuviško skelbimo.

Per tris dešimtmečius būta ir daugiau nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos atradimų, todėl šiame leidinyje skelbiami „Lietuvos bibliografijos. Serija A, Knygos lietuvių kalba. T. 1–3“ (1969–2006) taisymai (150) ir papildymai (877). Su šiuo leidiniu užbaigiama senosios 1547–1917 m. spaudos bibliografinė analizė, papildant ir sujungiant jau išleistų nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos serijų leidinių, skirtų knygoms, smulkiesiems, vaizduojamiesiems, kartografiniams ir natų leidiniams (serija A), periodiniams leidiniams (serija B) ir periodinių leidinių publikacijoms (serija C) informaciją.

Paveldo saugotojai susiduria su patikimos bibliografinės informacijos poreikiais, o paveldo tyrėjams reikia naujų tyrimo objektų ir šaltinių. Tad kiekvienas retrospektyviosios bibliografijos veikalas turi savo duomenų vartotoją ir skaitytoją. Nacionalinė retrospektyvioji bibliografija yra atvira atminties institucijų, privačių paveldo saugotojų ir mokslo bendruomenės dėmesiui: tai sutelkto darbo ir bendradarbiavimo rezultatas. Lituanistinio paveldo saugotojai, tyrėjai ir visi besidomintys nuo šiol turės naujas sąlygas surasti, interpretuoti ir tvarkyti nacionalinį dokumentinį paveldą.

Leidinį galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos knygyne. Bibliografinė informacija prieinama informacinių paslaugų portalo iBiblioteka.lt Nacionalinės bibliotekos katalogo dalyse: „Nacionalinė bibliografija. Neautoriniai smulkieji spaudiniai lietuvių kalba 1905–1917 m.“, „Nacionalinė bibliografija. Vaizduojamosios dailės leidiniai lietuvių kalba, 1905–1917“, „Nacionalinė bibliografija. Natos lietuvių kalba, 1905–1917“ ir „Nacionalinė bibliografija. Kartografiniai ištekliai lietuvių kalba, 1889–1917“.

*

Redaktorė-sudarytoja Virginija Savickienė.

Leidinį ir įrašus rengė Violeta Mateikienė, Vaida Pakalniškienė, Virginija Savickienė.

Redaktorius ir mokslo studijos autorius Tomas Petreikis.

{gallery}2024-02-11-bibliografija-mazvydo-bibliotekos-nuotr.{/gallery}

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inf. ir nuotr. 

Susitikimas prasidėjo jaudinančiu muzikiniu kūriniu, kurį atliko talentingas smuikininkas Borisas Kirzneris.

Renginį vedusi centro administratorė Aleksandra Olševska įvedė visus į susikaupimo ir apmąstymų atmosferą, sveikindama į renginį atvykusius svečius. Savo kalboje ji pabrėžė, kaip svarbu prisiminti herojiškus darbus tų, kurie, netausodami savo gyvybės, gelbėjo kitus žmones nuo sunaikinimo ir kaip svarbu pagerbti Holokausto aukas. Ir dabar mums reikia prisiminti, kokios tragiškos būna neapykantos ir nepakantumo kitam žmogui pasekmės.

Vėliau trumpą paskaitą, skirtą Holokausto istorijai ir „pasaulio tautų teisuoliais“ laikomiems žmonėms, skaitė Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Barbara Orševska. Pristatydama šių žmonių herojiškus darbus, ji pabrėžė, kaip svarbu įvertinti ir pagerbti tuos, kurie sunkiais laikais sugebėjo pasipriešinti blogiui ir neapykantai.

Po paskaitos scenoje vėl pasirodė Borisas Kirzneris, kuris savo dviem dainomis panardino publiką į rimties ir susikaupimo atmosferą prieš filmo „Juzefo pasaulis“ peržiūrą.

Filme buvo pasakojama apie Ulmų šeimos iš Markovos drąsą ir pasiaukojimą, kuri vokiečių okupacijos metais suteikė prieglobstį aštuoniems žydams. Jų didvyriškumas baigėsi tragiškai, kai jie tapo žiaurios vokiečių žandarų žmogžudystės aukomis.

Renginio pabaigoje vedėja padėkojo Barbarai Orševskai ir Borisui Kirzneriui už nepakeičiamą paramą ir įsitraukimą organizuojant šį unikalų susitikimą. Jų dalyvavimas, solidarumas ir pasirodymas padarė šį susitikimą nepamirštamą, o bendra istorija įgavo naują, gilesnę prasmę.

Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas Lavoriškėse paliko neišdildomą įspūdį, sustiprindamas istorinės atminties ir kartu geresnio, tolerantiškesnio pasaulio kūrimo poreikį.

Į iškilmes Lavoriškėse atvyko garbūs svečiai. Tai Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narė Teresa Demeško, Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Barbara Orševska ir pats Borisas Kirzneris, kurio muzika įnešė savo natą į šį simbolinį įvykį.

{gallery}2024-01-31-Lavoriskes-Holokaustas-RKC-nuotr.{/gallery}

Rudaminos kultūros centro inf. ir nuotr. 

Atmintis gyva. Todėl kasmet prie atminimo kryžiaus pagerbiami vietos gyventojai, žuvę žudynių metu. Sausio 28 d. pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Šalčininkų rajono vicemerai Josif Rybak ir Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, europarlamentaras Waldemar Tomaszewski, LR Seimo narė Beata Pietkiewicz, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmoji sekretorė-konsulė Irmina Szmalec, harceriai, Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus nariai, Šalčininkų lenkų trečiojo amžiaus universiteto atstovai, mokiniai. Atminimo ceremonija prasidėjo šv. mišiomis Butrimonių bažnyčioje, kurias aukojo kun. Juzef Aškelovič.

„Kaniūkai – tai ypatinga vieta. Nužudyti mūsų kaimynai, mūsų pažįstamų šeimos. Neturime to pamiršti “, – kalbėjo kun. Juzef Aškelovič.

Po to minėjimo dalyviai nuvyko į Kaniūkus. Prie 2004 m. Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės iniciatyva, remiant Kovos atminimo apsaugos tarybai, pastatyto paminklo padėtos gėlės, uždegtos žvakės, prisiminti nužudytųjų vardai.

Europarlamentaras Waldemar Tomaszewski pabrėžė, kad visuomenė turi žinoti juodus mūsų istorijos puslapius. Jis taip pat akcentavo vietos savigynos organizavimo svarbą, kurios dėka Kaniūkų gyventojai pasipriešino, kalbėjo apie šiuolaikinės lenkų bendruomenės funkcionavimą Vilniaus krašte.

„Kasmet pagerbiame šiuos įvykius ir visus, kurie žuvo gindami savo namus ir garbę. Viskas prasideda nuo geros saviorganizacijos. Prieš 35 metus įkūrėme Lietuvos lenkų sąjungą. Šiandieninė misų savigyna apima savo atstovų turėjimą valdžios struktūrose. Turime gyventi ir dirbti vienybėje, išsaugodami atminimą, kad panaši istorija nepasikartotų “, – pasakė europarlamentaras.

Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmosios sekretorės-konsulės Irminos Szmalec nuomone, prie 1944 metų įvykius menančio paminklo gausiai susirinkusi bendruomenė liudija apie atminimo išsaugojimą.

Iškilmių prie kryžiaus išvakarėse Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo ir Gerviškių seniūnijos seniūnas Valerijus Ivaška aplankė skaudžių įvykių liudininkę – 105 metus skaičiuojančią Stanislavą Voronis.

Tragišką naktį ji čiupo keturmetę dukrelę ir puolė bėgti. Likimas taip nusprendė, kad jos sutiktas sovietų partizanas nenuskriaudė, o patarė leistis prie upės. Kartu su vyru jiedu pabėgo pas gimines į Butrimonis, vėliau gyveno pas pažįstamus ir tik po kelių mėnesių grįžo į Kaniūkus, kuriuose po išpuolio išliko tik vienas namas.

Ponia Stanislava neslepia dėkingumo žmonėms, šiandien puoselėjantiems žuvusiųjų, tarp kurių buvo jos giminaičiai ir kaimynai, atminimą.

„Dar prieš keletą metų eidavau prie paminklo, dalyvavau iškilmėse. Svarbu, kad valdžia pastatė šį kryžių ir kasmet atvažiuoja pagerbti nužudytų žmonių atminimą “, – sako ponia Stanislava.

{gallery}2024-01-29-Kaniukai-salcininkai.lt-nuotr.{/gallery}

Pagal www.salcininkai.lt

Kalnaberžės dvaro sodyba (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 215) yra kompleksinis objektas. Sodybą sudaro išlikę dvaro sodybos pastatai – rūmai, tvartas, kalvė, kluonas, kartu su tvartu formuojantis ūkinį kiemą, arklidės vieta, parkas su tvenkiniais ir kanalais.

Įdomi šio dvaro istorija. Kalnaberžę valdė spalvingos asmenybės: Radvilos, Čapskiai, Košelevskiai, Stolypinai.

Radvilaitės kraitis, prarastas per 1863 m. sukilimą

XVIII a. pab. Kėdainių grafystė kaip kraitis atiteko Olykos-Nesvyžiaus linijos palikuonio Mykolo Radvilos Žuvelės dukrai iš antrosios santuokos Veronikai Joanai Radvilaitei, ištekėjusiai už grafo Pranciškaus Čapskio.

Čapskiai save kildino iš Frankonijos hercogystės vokiečių. Vokišką pavardę (Hutten) pasikeitė į Čapskių, XVII a. atvyko gyventi į Lenkiją. Lietuviškosios Čapskių giminės linijos tėvonija buvo Kėdainiai. Čia apsistojo P. Čapskio ir Veronikos Radvilaitės sūnus Stanislovas (1779֪–1844). 1812 m. jis dalyvavo Napoleono žygiuose, už kautynes prie Drezdeno Napoleonas pulkininką S. Čapskį apdovanojo Garbės legiono kryžiumi. Stanislovo Čapskio ir Sofijos Obuchovič (Minsko kašteliono Mykolo Obuchovičiaus dukros) sūnus Eduardas Čapskis (1819–1888) po tėvo mirties 1847 m. apsigyveno paveldėtame Kalnaberžės dvare.

1863 m. E. Čapskis Vilniuje buvo suimtas ir apkaltintas bendradarbiavęs su Zigmanto Sierakausko būriu, Kaune nuteistas mirties bausme. Tačiau giminei išrūpinus Prūsijos ir Anglijos karalienių užtarimą, mirties bausmė jam buvo pakeista tremtimi į Sibirą iki gyvos galvos, visi dvarai konfiskuoti.

Praloštas kortomis

Po 1863 m. sukilimo konfiskuoti dvarai pusvelčiui buvo pardavinėjami rusų generolams. Kalnaberžės dvarą įsigijo generolas adjutantas Sergėjus Kušelevskis. 1868 m. jis jį kortomis pralošė rusų generolui Arkadijui Dmitrijevičiui Stolypinui (1822–1899), tuometiniam Rusijos imperijos pasiuntiniui Vokietijoje.

Įsigijęs Kalnaberžę Arkadijus Stolypinas XIX a. 2-ojoje pusėje pastatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Juose savo vaikystę nuo 1869 m. praleido Vokietijoje gimęs jo sūnus – ryškiausias Rusijos imperijos reformatorius Piotras Stolypinas (1862–1911). Vilniuje baigęs gimnaziją, paskui Sankt Peterburgo universitetą, po tėvo mirties Piotras paveldėjo Kalnaberžę, kur su šeima praleisdavo daug laiko. Piotras rekonstravo iki šiol išlikusius neogotikinio stiliaus rūmus, rūpinosi dvarą supančiu mišraus tipo parku, įkurtu XIX amžiaus viduryje ir apėmusiu 15 ha teritoriją.

P. Stolypinas ir jo agrarinė reforma, įkvėpta lietuviškų vienkiemių

1906 m. tapęs Rusijos ministru pirmininku, P. Stolypinas vykdė daug reformų, iš kurių garsiausia – agrarinė, vadinamoji Stolypino reforma. 1910 m. Kalnaberžės dvaro rūmuose buvo įvestas telefonas ir telegrafas. Dvarą lankė ministrai ir kiti vyriausybės tarnautojai, netoliese įsikūrė šimtai apsaugos kariškių.

Piotrui Stolypinui Kalnaberžėje priklausė daugiau nei 800 ha ūkis. Jis skyrė lėšų, kad Kalnaberžėje būtų įkurta amatų mokykla, rūpinosi, kad būtų nupirktas Kreico dvaras Dotnuvoje, kur vėliau buvo įkurta žemės ūkio mokykla, dar vėliau pavadinta Stolypino vardu.

Manoma, kad būtent Lietuvoje P. Stolypinas susipažino su vienkiemių ūkio sistema, kurią vėliau bandė įdiegti visoje Rusijos imperijoje. Agrarinės reformos metu jis stengėsi išardyti Rusijos bendruomeninį žemės ūkio valdymą ir sukurti vienkieminius bei viensėdinius ūkius vakarietiško fermerinio ūkio pavyzdžiu. Buvo skatinamas naujakurių persikėlimas į Sibirą bei Vidurinę Aziją. Naujakuriai vykdavo geležinkeliu, krovininiais vagonais, iš kur kilo ir „Stolypino vagono“ pavadinimas. Svarbiausias reformos tikslas – panaikinti Rusijos imperijoje vyraujantį bendruomeninį žemės valdymą atskiriant kiekvienam valstiečiui jo privačia nuosavybe tampančią žemę. Taip buvo siekiama sukurti pasiturinčių žemės savininkų sluoksnį.

Stolypino reforma buvo vykdoma ir Lietuvoje. Į vienkiemius buvo išskirstyti Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimai.

Griežta P. Stolypino politika ir pertvarkymai sukėlė radikalių visuomenės grupių nepasitenkinimą. Prieš jį buvo surengta net 11 pasikėsinimų. 1911 m. Kijevo teatre anarchistas Dmitrijus Bogrovas nušovė Stolypiną. Palaidotas Kijeve, Pečorų Lauroje. P. Stolypino reforma po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje nutraukta.

Kalnaberžė iki 1914 m. formaliai dar priklausė Piotro sūnui Arkadijui (1903–1990), kuris buvo per jaunas savarankiškai tvarkytis, vėliau apsigyveno Prancūzijoje ir dvaras jam nelabai rūpėjo.

Kazio Binkio avantiūra – dvaras už honorarą

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo išsimokėtinai pardavinėjami carinių valdininkų dvarai. 1924 m. Kalnaberžės dvarą ir 70 ha žemės įsigijo rašytojas Kazys Binkis (1893–1942) gavęs kelis šimtus litų už operos libreto vertimą. Čia jis atsikraustė su žmona, dvejų metukų dukra Eleonora ir vienerių metų sūnumi Gerardu. Garsusis to meto poetas avangardistas, keturvėjininkas, kadaise garsiai pareiškęs „Kazys daugiau nears“ ir pasišventęs kūrybai, nebuvo geras ūkininkas. Dvarą jis įsigijo tarsi norėdamas pasišaipyti iš žmonos tėvų ūkininkų, kurie ilgai neleido dukrai tekėti už to „plevėsos poeto“.

Kaip ir galima buvo numanyti, Kalnaberžėje virė literatūrinis gyvenimas, lankėsi rašytojai, o ūkis šeimininkui nerūpėjo, tad neįstengęs išmokėti skolų, gana greitai dvarą perleido Teisingumo ministerijai.

Ilgas kelias iš užmaršties

1925 m. dvare buvo įkurta nepilnamečių berniukų kolonija. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti. 1949–1959 m. čia buvo vaikų namai, o nuo 1959 m. – internatinė mokykla. Vėliau čia įsikūrė „Žiburio“ kolūkio administracija.

2001 m. dvarą už 12 tūkst. litų nupirko bendrovė „Lukta“, tuo metu valdoma politiko Viktoro Uspaskicho. Daug metų dvaro sodyba buvo netvarkoma, apleista. Konstatavus kultūros paveldo objekto nepriežiūrą, 2012 metų pabaigoje Panevėžio apygardos teismo sprendimu dvaras buvo perimtas valstybės žinion.

2022 m. VĮ „Turto bankas“ dvaro sodybos pastatus už 73 tūkst. eurų pardavė aukcione. Nuo 2022 m. pabaigos Kalnaberžės dvaras priklauso privatiems asmenims, kurie jau pradėjo kultūros paveldo objekto priežiūros darbus. Šiuo metu apgriuvę ir nuniokoti Kalnaberžės rūmai bei išlikę ūkiniai pastatai yra rekonstruojami, savo eilės laukia parkas.

KPD informacija

Tradiciškai 8.00 val. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos, seniūnijų, kitų įstaigų ir įmonių, mokyklų, darželių, gyvenamųjų namų, daugiabučių languose uždegtos žvakės. Dešimt minučių tamsos ir tylos – pagarba žuvusiems 1991 sausio 13-ąją. 

Nuo 2008 metų organizuojama iniciatyva suvienijo įmones ir įstaigas, vaikus ir suaugusius, skirtingų profesijų ir pomėgių žmones. Languose liepsnojančios žvakės, kaip ir kasmet, vėl atgaivino istoriją ir prisiminimus. Kitas „gyvos atminties“ simbolis – neužmirštuolė. Jos žiedai puikuojasi prie Šalčininkų kultūros centro.

Atgaivinti Sausio 13-osios įvykius kviečiame šįvakar Šalčininkų kultūros centre. Renginių salėje bus rodomas vaidybinis filmas „Mes dainuosim“.

{gallery}2024-01-12-sausio-13-salcininkai.lt-nuotr.{/gallery}

www.salcininkai.lt