Il­gus me­tus ty­los skrais­te ap­gaub­tas, tik žu­vu­sių­jų, ku­rie ne­te­ko gy­vy­bės vien dėl to, kad bu­vo šios, o ne ki­tos tau­ty­bės, ar­ti­mų­jų ap­mels­tas ge­no­ci­das vis dar yra krau­juo­jan­ti žaiz­da. At­ro­do, kad iki šiol vien pu­šys - Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Pa­ne­riuo­se vy­ku­sių tra­giš­kų įvy­kių liu­di­nin­kės – ošė „Re­qui­em“ virš ma­si­nių ka­pa­vie­čių. O vis dėl­to at­min­tis iš­li­ko. Pra­ėju­sią sa­vai­tę, sau­sio 25 d., vil­nie­čiai iš­gir­do šių žu­dy­nių is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­tą kul­tū­ros kal­ba. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je vy­ko „Pa­ne­rių ora­to­ri­jos“ – anuos tra­giš­kus įvy­kius per vie­no iš bu­de­lių iš­pa­žin­tį per­tei­kian­čios kom­po­zi­ci­jos – prem­je­ra.