Jono Paužolio vadovaujamas KAD I skyrius kartu su Susisiekimo ministerija parengė Lietuvos Respublikos sienų kontrolės schemą. Pačią schemą ant didžiulio popieriaus lapo nubraižė KAD Personalo skyriaus viršininko pavaduotojas Petras Maštavičius.
Visiems pasienio apsaugos kūrimo darbams vadovavo Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos skyrius. Skyriui buvo pavesta organizuoti pasienio apsaugą, rinkti informaciją, koordinuoti visos Pasienio apsaugos tarnybos veiksmus, kontroliuoti Pasienio apsaugos tarnybos darbuotojų pareigų atliklimą.
Buvo patvirtinta pasienio kontrolės postų struktūra ir etatai. Tipinį pasienio kontrolės postą sudarė budinti pamaina: pamainos viršininkas ir 3 šauliai. Poste numatyta dirbti 4 pamainomis. Pamaina turėjo budėti kas ketvirtą parą. Postui vadovavo posto viršininkas. Buvo nustatyta, kad iš viso tipiniame poste dirbs 17 pasieniečių.
Pasienio apsaugos postų kūrimo pradžioje, kol nebuvo reikalingo pasieniečių skaičiaus, pasienyje leista budėti mažesniam žmonių skaičiui. Praktiškai buvo budima ne kas ketvirtą, o kas trečią parą. Daugelyje pamainų buvo kur kas mažesnis pasieniečių skaičius nei jų turėjo būti.
Pasienio apsaugos tarnyba pagal Laikinąją Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybos instrukciją turėjo: tikrinti asmenų, įmonių, įstaigų, organizacijų išvežamas už Lietuvos Respublikos ribų prekes pagal apribojamų ir draudžiamų piliečiams išvežti iš Lietuvos Respublikos maisto ir ne maisto prekių sąrašus, tikrinti leidimus prekėms iš Lietuvos išvežti, sutikrinti juose nurodytą prekių kiekį, vežamų krovinių plombas, teikti pagalbą Vidaus reikalų ministerijos darbuotojams aiškinant nusikaltimus, sulaikant nusikaltėlius, informuoti Vidaus reikalų ministeriją apie pastebėtus ar sulaikytus pasienyje įtartinus asmenis ar transporto priemones.
Pavedimui įvykdyti reikėjo nemažai lėšų bei žmonių, o parinkti tinkamus pasienio apsaugos pareigūnus buvo ne taip jau paprasta. Pradžioje kandidatus į pasienio apsaugos užkardas ir jų kontrolės postus turėjo parinkti krašto apsaugos zonų viršininkai. Pirmenybė buvo teikiama geros sveikatos, tarnavusiems sovietinės kariuomenės pasienio, desantiniuose daliniuose, žvalgyboje, neteistiems, lankantiems kovinių sporto šakų treniruotes, su aukštuoju išsilavinimu, geros savitvardos, mandagiems asmenims. Reikėdavo Sąjūdžio ar vietos klebono rekomendacijos. Dirbusius sovietų specialiosiose tarnybose priimti buvo draudžiama.
Muitinės kūrėsi lėčiau, nei pasienio apsaugos postai, todėl Pasienio apsaugos tarnyba ilgokai vykdė ir muitininkų pareigas. Neturėdami teisės surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolų, pažeidėjus pasieniečiai pristatydavo į teritorinius vidaus reikalų skyrius, kartais esančius už keliasdešimties kilometrų. Susikūrus kai kurioms muitinėms pažeidėjus veždavo į jas.
Sukūrus muitines, tarp KAD Pasienio apsaugos tarnybos ir muitinės nusistovėjo glaudus bendradarbiavimas, bet pradžioje buvo ir ginčų, nes pasieniečiai turėjo teisę ir dažnai kontroliavo muitininkų darbą. Taip pat atsirado nesutarimų, kai Vyriausybė leido darbuotojams skirti premijas iš lėšų, gautų konfiskuojant neteisėtai vežamas prekes.
Lietuvos pasieniečiai buvo įpareigoti vykdyti Lietuvos sienos apsaugą, palaikyti pasienio ruožo režimą ir padėti Lietuvos muitininkams atlikti jų funkcijas. Pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai tarnybos metu turėjo teisę tikrinti pasienio zonose transporto priemonių bei krovinių dokumentus, atlikti asmens kratą bei daiktų apžiūrą ir pasienio režimo pažeidėjus pristatyti į muitinės padalinio patalpas.
Pasieniečiai, muitininkų pakviesti, turėjo padėti muitinės pareigūnams atlikti muitinės kontrolę piliečiams, kertantiems Lietuvos sieną, atsisakius paklusti muitininkų reikalavimams. Pasienio apsaugos tarnybos kontrolės posto viršininkas prireikus turėjo skirti pasieniečius padėti muitinės posto pareigūnams pristatyti sulaikytas vertybes į banką ar muitinės posto sandėlį.
Parengta pagal monografiją "Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija"
