Tik 1990 metais lietuvių tauta, inspiruota lenkų „Solidarumo“, irgi pagimdė visuomeninį persitvarkymo judėjimą - „Sąjūdį“, kurio veikla galiausiai atvedė mūsų šalį į išsvajotąją laisvę.

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje į laisvės kelią atsistojo tūkstančiai žinomų ir nežinomų žmonių, ištroškusių normalumo ir laisvės. Vieną mažą anų audringų laikų istoriją norime šiandien jums pristatyti.

Tai bus paprasto vilniečio istorija. Garsiosios „perestroikos“ laikais jo gyvenimo keliai buvo susipynę su „Sąjūdžio“ veikėjų keliais. 1990 metų vasarą Janą Maliušickį, nes apie jį bus kalba, netikėtai aplankė jo kolega, bičiulis Zigmas Rakauskas su gana paslaptingu siūlymu. „Reikia padaryti gerą darbą“, - pasakė gan mįslingai. O kadangi ponas Jan visada buvo pasirengęs padėti žmonėms, todėl ilgai nesvarstydamas sutiko - juk reikėjo padaryti „gerą darbą“.

Ieškojo lenko
Tuomet 40-metis J. Maliušicki susipažino su Rakausku per bendrus pažįstamus. Žinojo, kad šis yra sovietmečiu prestižinių Vilniaus restoranų „Žirmūnai“ ir „Šaltinėlis“ direktorius. Jan būdamas specialistas padėjo jam, kaip savo pažįstamam, statyti namą. Tačiau nežinojo, kad sovietų dignitorius savo oficialią veiklą kulinarijos srityje derindavo su veikla visiškai kitoje sferoje. Z. Rakauskas mat bendradarbiaudavo su „Sąjūdžio“ žmonėmis. Be kita ko, padėdavo jiems nelegaliai gabenti į Lietuvą JAV lietuvių bendruomenės perduodamą antisovietinę literatūrą ir spaudą.

Kai Z. Rakauskas buvo atvykęs pas J. Maliušickį su paslaptingu pasiūlymu, reikalas kaip tik buvo susijęs su nelegalios spaudos gabenimu iš Lenkijos į Lietuvą. Kurjeris turėjo atgabenti „prekę“ oro keliu iš Čikagos į Varšuvą (dešimtajame dešimtmetyje Lenkija buvo persmilkusi pirmų laisvės vėjo gūsių, tad už antikomunistinę veiklą žmonės faktiškai jau nebūdavo persekiojami), o iš ten jau dėl J. Maliušickio sumanumo ir išradingumo tiek nelegali spauda, tiek pats kurjeris turėjo patekti į Lietuvą. Ponas Jan gavo tikslias instrukcijas - beveik kaip filmuose apie Džeimsą Bondą. Kurjeris vadinsis Vytenis. Jo vardas bus išsiuvinėtas ant švarko atlapo. Susitiksite prie informacijos langelio Varšuvos oro uoste. Kurjeris turi būti atgabentas į Brestą, nes tik per jį JAV piliečiai galėjo patekti į tuometinę TSRS. „Prekė“ gi turi būti nugabenta prie Lenkijos ir Lietuvos sienos Lazdijuose. Ten savas žmogus padės. Reikės pasakyti, kad esi nuo Cegelio. Taip bendrais bruožais skambėjo pamokymas.

Šiam darbui Rakauskas savo kolegą Janą pasirinko neatsitiktinai. Žinojo, kad Lenkijoje, kurios valdžia buvo labai palanki Lietuvos kovai už nepriklausomybę, geriausiai su konspiracija susitvarkys lenkas. Todėl pasirinko J. Maliušickį, kurį, beje, savo kolegoms pristatydavo taip: „Susipažinkite. Jan. Lenkas, bet geras žmogus.“

Pripildyti „Žiguliai“
Ponas Jan, kaip tikras konspiratorius, į susitikimą su amerikiečių kurjeriu apdairiai išsirengė dviem dienomis anksčiau. Žinojo, kad turės stovėti eilėje prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, kurią tuomet buvo apgulę prekiautojai. Važiavo privačiu „Žigulių“   automobiliu, kurį vos prieš kelerius metus už vadinamuosius talonus buvo įsigijęs tiesiai iš gamyklos. Prie sienos teko stovėti pusantros paros, tad į susitikimą su paslaptinguoju Vyteniu atvyko laiku.

Susitikimas įvyko sutartoje vietoje. Kurjeris vilkėjo sutartą švarką, tad nebuvo problemos jį atpažinti. Vienintelis netikėtumas, kad „prekės“ buvo tiek daug, kad net pritrūko vietos bagažinėje. „Žiguliai“ buvo prikimšti iki pat stogo ir ant galinių sėdynių, o tai kiek pažeidė konspiratyvumo taisykles, nes nelegali spauda buvo matoma.

Tačiau nebuvo kitos išeities. Lenko ir amerikiečio kontrabandininkų tandemas pajudėjo į Brestą. Pakeliui ponas Jan prakalbino savo mažakalbį svečią. Be kita ko, sužinojo, kad Vytenis yra bankininkas. Privačiai turi daug žemės, joje augina kalėdines pušaites (ne eglutes, kaip pas mus). Vyrai tarpusavyje kalbėjosi, žinoma, lietuviškai.

Viltis - Cegelyje
Nugabenti kurjerį prie Bresto sienos pavyko gana sklandžiai. Vytenis juk vyko į TSRS tuščiomis rankomis. Kai ponas Jan įsitikino, kad amerikietis jau anapus sienos, įjungė ketvirtą pavarą savo „Žiguliuke“ ir skriejo prie Lazdijų pasienio kontrolės punkto, kur pagal instrukciją turėjo būti kontrabanda nugabenta nelegali spauda.

Tačiau atvykus į vietą paaiškėjo, kad reikalai komplikuojasi. Cegelio pasienio kontrolės punkte nebuvo. Į savo pamainą jis turėjo ateiti tik po pusantros paros. Lenkų pasieniečiai, nors ir palankūs politiniam kontrabandininkui, tačiau turėjo viską vykdyti pagal procedūras. Susisiekę su savo vadovybe perkėlė automobilį (kurio visai nekontroliavo) kartu su keleiviu į šalutinį kelią, kur turėjo laukti palankaus momento. Prisiminkime, kad Lenkijos ir Lietuvos pasienis tuomet vis dar buvo kontroliuojamas sovietų pasieniečių. Tuomet tik ponas Jan visiškai įsisąmonino visą savo akcijos riziką. Suprato, kad jei operacija nepavyks, ne tik praras savo naują „Žigulį“, bet ir pats pateks už grotų už antisovietinę veiklą. Valandos karštą dieną automobilyje truko labai ilgai. Tačiau vyras ištvėrė ir fiziškai, ir psichiškai.

Atėjęs į pamainą Cegelis iš tikrųjų pradėjo veikti. Sutarus su lenkų pasieniečiais J. Maliušicki kirto sieną be kontrolės, kurią Lietuvos pusėje jį perėmė Cegelis. Kartu greitai nuvažiavo į kažkokį apleistą ūkinį pastatą. Ten toli nuo žmonių greitai iškrovė savo „prekę“. Ponas Jan spėjo tik pastebėti, kad nelegalus antisovietinis laikraštis vadinosi „Mažoji Lietuva“. Egzemplioriai buvo supakuoti į ryšulėlius, ant jų buvo užrašytos gavėjų pavardės. Prisiminė, kad viena jų buvo Kubilius. Be laikraščių, kontrabandos siuntinyje buvo ir belaidžiai telefonai, saulės baterijomis kraunami kalkuliatoriai ir laikrodžiai. Tai yra pačios anų laikų naujovės.

Padėka
Atlikęs uždavinį mirtinai išvargęs dėl nemigos (nemiegojo penkias paras) ir streso ponas Jan pagaliau pasiekė namus. Prieš miegą tik spėjo papietauti, kai į namus atvyko Rakauskas. „Reikia skubiai paimti prekes“, - pasakė tiesiai šviesiai.

Tad vietoj išsvajoto miego pono Jano vėl laukė kelionė prie sienos, kur, laimė, be eilės su Cegelio pagalba pasiekė pasienio kontrolės postą. Iš ten konspiratoriai nuvyko į savo „urvą“, pasiėmė „prekę“ ir ponas Jan atvežė ją į sutartą vietą Valkininkuose. Pakeliui tiesiog migo prie vairo, ir tik garsas, pasigirsdavęs automobiliui nuvažiuojant nuo asfalto, ant smėlėto pakraščio gelbėdavo šaunų vairuotoją nuo avarijos. Savo uždavinį atliko. „Prekę“ atgabeno saugiai į sutartą vietą. Rakauskas dėkingai paspaudė ranką, pasakęs, kad padėka bus vėliau.

Šiandien mūsų herojus sako tiesiai, kad darė tai ne dėl padėkos. Sovietų režimas buvo visiems vienodai įgrisęs. Tad kiekvienas, nepriklausomai nuo tautybės, svajojo apie laisvę, taigi ponas Jan džiaugiasi galėjęs prie jos prisidėti…

Vilniaus krašto savaitraštis