Idė­ja su­ra­šy­ti ne­di­de­lio Vil­niaus ra­jo­no kai­mo – „var­tų į Rūd­nin­kų gi­rią“ – is­to­ri­ją gi­mė Li­gai­nių ben­druo­me­nės ir Lie­tu­vos len­kų są­jun­gos vie­tos po­sky­rio pir­mi­nin­kei Vla­dis­la­vai Žu­kov­skai. 

Su­vok­da­ma, ko­kią ver­tę tu­ri dva­ri­nin­kų Je­lens­kių gi­mi­nės pa­li­ki­mas, ne­ga­lė­jo su­si­tai­ky­ti su tuo, kaip ne­pa­liau­ja­mai nyks­ta pra­ei­tis. Krei­pė­si ji ta­da į Vil­niaus kraš­te ži­no­mą ra­šy­to­ją, is­to­ri­kę dr. Li­lia­ną Nar­ko­vič, o bu­vu­sių dva­rų kul­tū­rą įsi­my­lė­ju­si, dau­ge­lio po­pu­lia­rių kny­gų apie Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nę au­to­rė su­ti­ko įam­žin­ti Skur­bu­tė­nus ir ras­ti jiems de­ra­mą vie­tą bib­lio­te­kos len­ty­no­se.

Pri­si­mi­ni­mais ma­tuo­ja­mas lai­kas
Per kny­gos pri­sta­ty­mą Skur­bu­tė­nų kop­ly­čio­je pa­grin­di­nis at­spir­ties taš­kas bu­vo lai­kas. Apie jį kal­bė­jo kun. Je­žy Vit­kov­ski, ku­ris kar­tu su kun. Ju­ze­fu Nar­ku­nu au­ko­jo šv. Mi­šias už gy­vuo­sius ir mi­ru­sius kai­mo gy­ven­to­jus. „Lai­kas ne am­ži­nas. Jį su­kū­rė Die­vas. Ir svar­biau­sia – jis nie­ka­da ne­sto­vi vie­to­je. Šv. Au­gus­ti­no te­ori­ja at­si­spin­di kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me, nes pa­sau­lis nuo­lat kei­čia­si, ta­čiau yra žmo­nių ir dar­bų, ku­rių lai­kas ne­įveiks. Jų dar­bai, ki­tų at­min­ties dė­ka tam­pa ne­mir­tin­gi kaip kop­ly­čia, ku­rio­je mel­džia­mės, ku­rią prieš dau­ge­lį me­tų pa­sta­tė Je­lens­kiai“, – sa­ky­da­mas pa­moks­lą kal­bė­jo Vai­do­tų Šv. apaš­ta­lo Pau­liaus At­si­ver­ti­mo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas ir Skur­bu­tė­nų kop­ly­čios glo­bė­jas kun. Je­žy. Apie lai­ko tėk­mę ir lai­ką kal­bė­jo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai, gau­siai su­si­rin­kę sve­čiai. Lei­di­nį fi­nan­siš­kai pa­rė­mu­sios Vil­niaus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­rė Ma­ri­ja Rekst ne­slė­pė pri­pa­ži­ni­mo V. Žu­kov­skai – ne tik ne­nuils­tan­čiai kny­gos at­si­ra­di­mo ini­cia­to­rei, bet ir vie­tos pa­trio­tei, ver­ti­nan­čiai sa­vo „ma­žo­sios Tė­vy­nės“ pra­ei­tį. 

„Vil­niaus ra­jo­nas tu­ri ne­pa­pras­tą sa­vo kraš­tą my­lin­čių, pa­rei­gą jo is­to­ri­ją at­ei­ties kar­toms iš­sau­go­ti jau­čian­čių žmo­nių po­ten­cia­lą. At­si­ran­da pa­tys tvir­čiau­si pa­min­klai – kny­gos, ku­rios liu­dys apie svar­bius įvy­kius ir ver­ty­bes tų vie­tų, ku­rioms jos skir­tos“, – kal­bė­jo per pri­sta­ty­mą me­rė. Reikš­min­gą fi­nan­si­nį in­dė­lį į kny­gos at­si­ra­di­mą tu­rė­jo su Pa­gi­rių se­niū­ni­ja ben­dra­dar­biau­jan­tis Len­ki­jos Vei­he­ro­vo (Wej­he­ro­wo) vals­čius. Pri­sta­ty­mo da­ly­vis jos vir­šai­tis Hen­rik Skvar­lo (Hen­ryk Skwarło) su di­de­le sim­pa­ti­ja kal­bė­jo apie il­ga­me­tę drau­gys­tę ir ben­dra­dar­bia­vi­mą.

„Pui­ku ma­ty­ti to­kius dar­bus, ku­rie iš­sau­go nuo už­marš­ties žmo­nes, jų pra­ei­tį. Nes tai ji mus ug­do, ro­do į gi­liai į šią mū­sų pro­tė­vių pra­kai­tu ap­lais­ty­tą že­mę įau­gu­sias šak­nis“, – kal­bė­jo vir­šai­tis, de­kla­ruo­da­mas pa­si­ren­gi­mą ir at­ei­ty­je rem­ti to­kias ini­cia­ty­vas.

Plunks­na at­spin­di sie­lą
Pel­ny­ti pa­dė­kos ir pa­gy­ri­mo žo­džiai bu­vo skir­ti dr. L. Nar­ko­vič. Be jos įsi­pa­rei­go­ji­mo, gi­liai ir de­ta­liai iš­ty­ri­nė­tos te­mos ir kruopš­tu­mo, pa­sa­ko­ji­mas apie Skur­bu­tė­nus taip grei­tai ne­bū­tų iš­vy­dęs die­nos švie­sos.

„Pa­mi­lau šią vie­tą, jos is­to­ri­ją. Kar­tu su Vla­dis­la­va rin­ko­me me­džia­gą ma­žais žings­ne­liais, grū­de­lis po grū­de­lio, va­ži­nė­da­vo­me nuo na­me­lio prie na­me­lio, lan­ky­da­vo­me ka­pi­nes, at­skleis­da­vo­me gy­ve­ni­mą, ku­ris bu­vo, ir tą, ku­ris vis dar te­ka da­bar. Ne­bė­ra šian­dien įspū­din­go Je­lens­kių dva­ro, ta­čiau li­ko jų pro­tė­vių pa­sta­ty­ta kop­ly­čia, o tai reiš­kia, kad Skur­bu­tė­nai ne­mi­rė, kad tu­ri šan­są at­gim­ti“, – kal­bė­jo au­to­rė dė­ko­da­ma gy­ven­to­jams už vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą, už pri­si­mi­ni­mus ir nuo­trau­kas. Ši pub­li­ka­ci­ja fak­tiš­kai yra kaip laik­ro­dis – su­tvar­ko gy­ve­ni­mą. To­dėl ra­si­me jo­je ir vie­tos mo­kyk­los is­to­ri­ją, ir dar­bo Je­lens­kių dva­re ap­ra­šy­mą, ir kop­ly­čios ar čia dir­bu­sių ku­ni­gų li­ki­mus.

„Kny­ga gy­ve­na il­giau nei žmo­nės. Ji per­gy­vens mus ir liks mū­sų vai­kams ir anū­kams. Jos ver­tė lai­kui bė­gant tik di­dės, nes jo­je – žmo­nės ir įvy­kiai, ku­rie svar­būs mū­sų ta­pa­ty­bei ir nū­die­nai. Tad ši kny­ga skir­ta jums vi­siems, kai­mo gy­ven­to­jams, ku­rie nuo­lat ku­ria šios vie­tos is­to­ri­ją“, – pa­brė­žė po­nia Li­lia­na pri­si­min­da­ma Emos Ka­zi­mie­ros Je­lens­kos žo­džius: „Jo­je (že­mė­je) gu­li bran­giau­sių­jų kū­nai, tra­di­ci­jos, ne tik ma­no pa­čios, bet iš­ti­sų kar­tų pri­si­mi­ni­mų lo­bis.“

At­ei­ties kar­toms
Gy­ven­to­jai įver­ti­no or­ga­ni­za­ci­nes pa­stan­gas ir gau­siai at­vy­ko į pri­sta­ty­mą, glau­džiai už­pil­dy­da­mi Skur­bu­tė­nų baž­ny­čią ir šven­to­rių. Lau­kian­čių­jų au­to­rės au­to­gra­fo ir de­di­ka­ci­jos eilė at­ro­dė ne­si­baigs.

„La­bai di­džiuo­ja­mės, kad die­nos švie­są iš­vy­do kny­ga apie mū­sų gy­ven­vie­tę. Tai juk – Vil­niaus kraš­to da­lis, mū­sų is­to­ri­ja, jo­je li­ko da­le­lė mū­sų“, – be­si­šyp­so­da­ma kal­bė­jo il­ga­me­tė mo­ky­to­ja Fa­ti­ma Šan­tru­ko­va (mer­gau­ti­nė pa­var­dė Ščuc­ka). Tai jos nuo­trau­kos di­de­le da­li­mi pa­dė­jo iliust­ruo­ti vie­tos mo­kyk­los is­to­ri­ją.

„Tai toks ta­sai mū­sų kai­mas: kar­tais ty­lus ir ra­mus, ki­tą­kart kle­gan­tis ir pil­nas gy­ve­ni­mo, kve­pian­tis pie­nu, švie­žiai nu­pjau­ta žo­le, noks­tan­čiais obuo­liais...Ge­rai, kad kiek­vie­nas ga­li čia ras­ti kai ką sau, – pri­si­me­na kny­go­je V. Žu­kov­ska, lin­kė­da­ma skai­ty­to­jams, kad per­skai­tę pas­ku­ti­nį pus­la­pį ne­už­vers­tų jos vi­sam. – Su­grįš­ki­me prie sa­vo is­to­ri­jos, prie sa­vo šak­nų.“

L. Nar­ko­vič kū­ry­bos my­lė­to­jai ga­li įsi­gy­ti „Skur­bu­tė­nai – is­to­ri­jos kryž­kė­lė­se“ Vil­niaus „Elep­has“ kny­gy­ne. Pel­nas, gau­tas par­da­vus kny­gą, bus skir­tas prie kop­ly­čios pa­lai­do­tų Skur­bu­tė­nų šei­mi­nin­kės Anos Je­lens­kos ir jos vai­kų ant­ka­piui su­tvar­ky­ti.

Vie­tos gy­ven­to­jai sva­jo­ja re­no­vuo­ti kop­ly­čią, iš­sau­go­ti tai, kas li­ko, ką dar ga­li­ma iš­sau­go­ti, kad ir to­liau tar­nau­tų Die­vui ir žmo­nėms, kaip ir XVIII a.

Vilniaus krašto savaitraštis