Šventai atliko kasdienes savo pareigas – nešiojo per upę žmones (ir patį Kristų), ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi. Legenda byloja, kad jis buvęs labai aukštas, gyvenęs prie upės ir ant pečių per ją nešiojęs keleivius. Vienąsyk mažas berniukas paprašęs perkelti į kitą krantą. Benešant vaikas pasidaręs toks sunkus, kad Kristoforas išsigando, jog abu paskęs. Berniukas pasisakė esąs Kristus ir nešąs savo rankose viso pasaulio sunkumus.
Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis vandeniu, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis vaikelį Jėzų, kuris viena ranka laimina, kitoje laiko žemės rutulį. Būtent taip jis pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 m.
Išpažįstantieji katalikų tikėjimą neabejoja, kad šv. Kristoforo užtarimas apsaugo nuo nelaimių įvairiose kelionėse, o namus – nuo stichinių nelaimių: griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų, staigios mirties. Dauguma lakūnų ir vairuotojų segėjo ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties.
Po Nepriklausomybės atkūrimo šv. Kristoforas vėl buvo paskelbtas Vilniaus globėju. Profesoriaus Donato Katkaus rūpesčiu 1994 m. buvo įkurtas Vilniaus kamerinis orkestras, o po metų pavadintas Vilniaus miesto globėjo – Šv. Kristoforo – vardu. Nuo 1998 metų nusipelnę įvairiose srityse miestui vilniečiai kasmet apdovanojami Šv. Kristoforo statulėlėmis.
