Gaukštonių kaime esanti nelemta nuotekų valykla priklauso bendrovei „Vilniaus vandenys“. Būtent šie seni, dar sovietmečiu pastatyti įrenginiai, yra užteršto oro šaltinis. Kaip teigia minėtų kaimų gyventojai, ramų jų gyvenimą į košmarą keičianti smarvė dažniausiai „užpuldavo“ vakarais - beveik kiekvieną dieną po 20 valandos. Poilsio ir švenčių dienos irgi nebuvo išimtis. Įdomu, kad nuotekų valyklos darbininkai baigia darbą 19 valandą, o po to, kai pasmerktų kvėpuoti užterštu oru gyventojų kantrybė trūko ir jie užvertė skundais bendrovę-savininkę, kvapai nedingo, bet tarsi buvo kontroliuojami ir dozuojami.
„Po kiekvieno skundo kurį laiką smarvės nebuvo justi, tačiau tai būdavęs laikinas ir trumpalaikis reiškinys. Po trumpo atokvėpio dvokiančio oro problema sugrįždavo - viskas grįždavo „į normą“, – sarkastiškai ir su neslepiamu kartėliu kalbėjo Gegužinės kaimo gyventoja Aleksandra. Pasak jos, labiausiai „dvoko terapijai“ pasmerktiems gyventojams skaudu buvo dėl to, kad kai kuriose institucijose ir įstaigose jie buvo traktuojami atmestinai, o kartais – net pašiepiančiai.
„Mus vadindavo kvailiais ir tiesia būdavo sakoma, kad „nusprendėte statyti namus ten, kur smirda, tai kodėl dabar skundžiatės“, – pasakojo Pučkalaukio kaimo gyventojas Ričardas Klevinskas.
„Kai apie nepakenčiamą smarvę pranešiau „Vilniaus vandenų“ Nemenčinės skyriaus vadovybei, tai į mano skundą kandžiai atsakyta, kad neva tai bendrovė „Cesta“ laisto savo laukus ir pievas srutomis, tad normalu, kad dvokia ir nėra dėl ko čia kelti triukšmo“, – tęsė pasakojimą Aleksandra. „Išaugau Kabiškėse, nesu miesto ponia ir žinau, kad yra tręšiami laukai ir kiek ilgai išsilaiko kvapas juose. Be to, mažai tikėtina, kad būtų tręšiama per Kalėdas“, – su kandžia ironija Nemenčinės skyriaus atsakymą pakomentavo pašnekovė. Pridūrė, kad lyg metraštininkė registruodavo kiekvieną dvokiančio „puolimo“ atvejį, tiksliai užrašydama dieną ir valandą. „Pastebėjau tam tikra dėsningumą, kad intensyviausia smarvė kyla pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, o antradieniais ir ketvirtadieniais jos justi lyg ir kiek mažiau“, – tęsė ji.
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ direktorius Marius Švaikauskas pripažino, kad problema yra, tačiau už dabartinę situaciją apkaltino nežinomą „nelegalą“. Anot direktoriaus, neva misteris X yra prisijungęs prie nuotekų vamzdžių nuo Kabiškių pusės, tačiau aptikti jo (per metus!!!) kol kas nepavyko. Paragino gyventojus tapti Šerlokais Holmsais ir taip padėtų sau ir bendrovei. Emocingas kvietimas neįtikino jo adresatų, o tik sukėlė sutrikimą ir dar didesnį kartėlį.
„Jei reikalingą įrangą ir kvalifikuotus darbuotojus turinti bendrovė nesugebėjo per metus aptikti užterštumo kaltininko, kaip mes galėtume tai padaryti“, – klausė retoriškai. Kokiu būdu ir kokiu teisiniu pagrindu galėtume kažką tikrinti? Žmonės taip pat klausė direktoriaus, kodėl bendrovė anksčiau neinicijavo susitikimo su gyventojais, o jo iniciatore tapo Seimo narė?
Neslėpė, kad turi įtarimų, kas galėtų būti smarvės kaltininkas ir rodo pirštu bendrovės „Cesta“ link, kuri augina kiaules ir naminius paukščius, superka galvijus, užsiima mėsos perdirbimu. Tačiau ši kategoriškai atmeta kaltinimus teigdama, kad neturi tam techninių ir net teorinių galimybių. Anot bendrovės vadovybės, „Cesta“ turi savo didelio našumo biologinę nuotekų valyklą, kuri visiškai patenkina jos poreikius.
Susitikimo su Seimo nare R. Tamašuniene metu gyventojai eilinį kartą pristatė „dvokiančią problemą“, atkreipdami dėmesį į tai, kad ji kelia realią grėsmę tiek gamtai, tiek gyventojų ir jų vaikų sveikatai. Parlmentarė kaip vieną išeities iš susidariusios situacijos būdų siekiant išaiškinti galimą kaltininką pasiūlė išbandyti praktikoje patikrintą darbuotojų rotaciją, t. y. laikinai pakeisti vietos specialistus pakviestais iš kitos vietos.
„Panašią praktiką pritaikėme Alytuje ir tai davė laukiamų efektų“, – pabrėžė Seimo narė. Pridūrė, kad bendrovė „Vilniaus vandenys“ turėtų būti suinteresuota užterštumo kaltininko išaiškinimu, nes Aplinkos ministerija gavo Europos Komisijos raštą, kuriame siuntėjas reiškia susirūpinimą, kad teršalų patenka į Nerį. „Bendrovė, kuri žodžiais deklaruoja, kad remia ekologiją, negali rizikuoti savo reputacija, – sakė ji. – Be to, pasitvirtinus informacijai Lietuvai grėstų didžiulės baudos.“
Apie tai, kad į upę patenka nevalytos nuotekos gyventojai yra kalbėję ne kartą. Gegužinės kaimo gyventojas Nerijus pats matė, kad nuotekų nuleidimo vietoje upės vanduo putoja ir yra pakeitęs spalvą. „Mūsų šeima nesimaudo upėje ir sveikatos sumetimais net negaudome žuvų“, – patikino ponas Nerijus.
Nemenčinės kaimiškos seniūnijos seniūnė Valerija Stakauskaitė pripažino, kad problema yra ir tai žinoma. „Į seniūniją su oficialiu skundu iki šiol kreipėsi vienas žmogus. Išsiuntėme atitinkamus laiškus ir raštus bendrovei „Vilniaus vandenys“ bei Aplinkos apsaugos departamentui, o jie savo ruožtu persiuntė juos Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui“, – sakė V. Stakausakitė. Tai patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja Giedrė Aleksienė ir informavo, kad siekiant išaiškinti, ar smarvė kyla dėl konkrečios ūkinės veiklos, reikėtų išaiškinti, kokios prigimties yra tas nemalonus kvapas. Tai galėtų padaryti Kvapų kontrolės komisija, tačiau kadangi ją sudaro daug specialistų iš įvairių institucijų, pandemijos sąlygomis to padaryti kol kas neįmanoma. Žodžiu, kentėk ir būsi išganytas...
Tuo metu nepakenčiama problema šešių kaimų gyventojams tapęs smarvės klausimas pateko į žiniasklaidą. Pasirodė daug straipsnių šia tema spaudoje, užteršto oro Nemenčinės apylinkėse problemai buvo skirtos kelios radijo ir televizijos laidos. Reaguodamas į rezonansinį klausimą aplinkos apsaugos ministras Simonas Gentvilas patikino, kad klausimas bus galutinai išspręstas. Tuo tiki ir parlamentarė R. Tamašunienė ir po dviejų mėnesių nuo susitikimo su gyventojais tikisi, jog pribrendęs klausimas bus galutinai išspręstas. Aukštų pareigūnų patikinimai šiek tiek paguodė nukentėjusius, tačiau jie tikisi, kad paskui žodžius seks ir konkretūs veiksmai. Atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma jų pasistatė namus žemėje, kurią paveldėjo iš savo tėvų ir senelių. „Nenukritome iš dangaus, kaip bandė kai kas tai pavaizduoti, o gyvename savo žemėje ir norime turėti normalias žmogiškas sąlygas“, – pabrėžė Aleksandra.
Bendrovė „Vilniaus vandenys“ pranešė, kad ėmėsi visos virtinės veiksmų siekiant likviduoti smarvę. Svarstoma, pavyzdžiui, galimybė prisijungti prie Vilniaus miesto nuotekų valymo sistemos bei rekonstruoti fiziškai ir moraliai pasenusią Gaukštonių kaime veikiančią valyklą. Tačiau apsidrausdama pažymi, kad abiejų variantų atveju reikėtų didelių išlaidų – 5-6 mln. eurų. Iš bendrovės finansinių ataskaitų matyti, kad pernai jos pajamos sudarė 32,37 mln. eurų ir buvo 4,05 mln. eurų didesnės nei 2019 metais. Investicijos į nuotekų valyklą tikrai išspręstų smarvės problemą. Be to, taip būtų savotiškai atlyginta ir gyventojams. Juo labiau kad šiame krašte bendrovė neturi geros reputacijos, nes Kabiškių ir kitų kaimų gyventojai ja ne vienus metus skundžiasi dėl prastos geriamojo vandens kokybės, o pagerėjimo šiuo klausimu nematyti. Plačiai nuskambėjo ir netoli Nemenčinės įvykusi tragedija, kai pernai liepą valydami gręžinį žuvo trys „Vilniaus vandenų“ darbininkai.
Vilniaus krašto savaitraštis
Zygmunt Ždanovič
Autoriaus ir archyvo nuotr.
