Mėnesio pradžioje (balandžio 1–2 dienomis) daugelyje meteorologijos stočių buvo išmatuoti maksimalios tų dienų oro temperatūros rekordai. Daugumoje Lietuvos regionų oro temperatūra dieną pasiekė 20 laipsnių, o absoliutus maksimumas užfiksuotas Kybartuose 24,1 °C. Pirmas balandžio dešimtadienis tapo išskirtinai šiltu, standartinė klimato norma buvo viršyta 3,2 °C, Kybartų ir Šiaulių meteorologijos stotyse buvo net 4,1 °C šilčiau nei įprastai.
Deja, šiluma džiaugtis ilgai neteko. Antrasis dešimtadienis nustebino ne tik žema oro temperatūra, bet ir susidariusia sniego danga Vidurio Lietuvoje. Remiantis ilgalaikiais duomenimis, visoje Lietuvoje oro temperatūra buvo vidutiniškai 3,5 °C žemesnė nei standartinė klimato norma. Šalčiausia buvo šiaurinėje Lietuvos dalyje. Šį dešimtadienį sumušti ir balandžio 18–20 dienų minimalios oro temperatūros rekordai.
Kas gi nulėmė tokius vėsius orus Šiaurės Europoje?
Po anomaliai šilto kovo mėnesio ir pirmojo balandžio dešimtadienio, mes sulaukėme itin vėsaus periodo. Balandžio mėnesį buvo stebimas labai intensyvus arktinio oro išnešimas pietinių platumų link. Šis oro srautas pasiekęs Lietuvos teritoriją atnešė orus, šiuo metų laiku būdingus šiauriniams Europos regionams. Nors vidutinėse platumose vyrauja orų pernaša iš vakarų, kartais atmosferoje įvyksta ne visai tipiški procesai, kurie ir „nustebina“ mus atitinkamomis anomalijomis. Viena iš priežasčių, lėmusių tokia žemą oro temperatūrą šį balandį (ir taip pat numatoma gegužės mėnesį), tai susilpnėjęs stratosferoje esantis cirkumpoliarinis sūkurys. Šis sūkurys – tai žemo slėgio sritis aukštesniame atmosferos sluoksnyje (virš troposferos). Iššifruojant žodį „cirkumpoliarinis“ galima suprasti, jog cirkuliacija juosia poliarinį regioną. Tai įprasta (stebima kasmet), pusiau pastovi žemo slėgio sritis poliuje, kuri visada būna tik šaltuoju metų laiku. Stipriausias šis sūkurys būna žiemą dėl padidėjusių terminių kontrastų tarp vidutinių platumų ir poliaus. Kai šis sūkurys yra stiprus, labai maža tikimybė, jog šaltas arktinis oras „įsiverš“ toli į Europą. Šiuo atveju šaltas oras tarsi „užrakintas“ smarkiai besisukančio sūkurio virš poliaus. Kai tik šis sūkurys susilpnėja, tuo pačiu neretai jo centras kiek nutolsta piečiau nuo įprastos padėties, šaltas oras tarsi praranda kontrolę ir tuomet dažnai stebime jo įsiveržimą tolyn į pietus per Europą ir/ar Šiaurės Ameriką. Taigi, susilpnėjęs poliarinis sūkurys aukštai stratosferoje gali kontroliuoti orus prie žemės paviršiaus. Šios atmosferos cirkuliacijos anomalijos prie žemės paviršiaus gali būti kiekybiškai įvertintos naudojant atmosferos cirkuliacijos indeksus, šiuo atveju, Arkties osciliacijos indeksą.
Stratosferos cirkumpoliarinio sūkurio stiprumas gali būti įvertintas naudojant standartizuotas geopotencialaus aukščio anomalijas, remiantis NOAA duomenimis. Teigiamos šio rodiklio reikšmės rodo silpną sūkurį, kuris sudaro palankias sąlygas arktiniam orui judėti link pietų, tuo tarpu neigiamos reikšmės nurodo, jog cirkumpoliarinis sūkurys stiprus ir sulaukti arktinio oro vidutinėse platumose tikimybė yra nedidelė. Atlikta analizė parodė, jog pagal Vilniaus meteorologijos stoties 2017 metų vidutinės oro temperatūros duomenis, šalčiausi periodai užfiksuoti būtent tada, kai cirkumpoliarinis sūkurys buvo silpniausias, o jo anomalijos pasiekė žemės paviršių.
Mokslininkų teigimu, labai didelė tikimybė, jog tokio stratosferos sūkurio nepastovumo priežastimi pastaraisiais metais gali būti klimato kaitos padariniai. Būtent pradėjus intensyviau tirpti Arkties regiono ledynams, augant pasaulinio vandenyno paviršiaus temperatūrai, padidėjus sniego dangos Sibiro regione nepastovumui stebime daug daugiau anomalių reiškinių atmosferoje, kurie ir sudaro palankias sąlygas ekstremalių orų formavimuisi. Tikėtina, jog tokiu būdu atmosfera siekia išlaikyti balansą kylant globaliai oro temperatūrai.
Parengė: LHMT Klimatologijos skyrius
meteo.lt